Pilko Žmogeliuko Mintys

Jeigu nors viename mūsų pasaulio užkabarėlyje būtų stebuklinga krautuvėlė, kurioje galėtum įsigyti kokią tik nori savybę, aš įsigyčiau valią. Kaip man jos dažnai pritrūksta ir kaip man sunkiai sekasi ją ugdyti. Tačiau aš optimistė ir nepasiduodu. Ir bandau ugdyti ją.. nors ir žvėriškai sunku. Gerai, jau gerai, nesuksiu čia aplinkui ir netauzysiu niekų, man eilinį kartą užplaukė noras mesti svorį. Būtent, eilinį. Man per mėnesį nors kartą užplaukia noras mesti svorį ir apskritai bandyti tapti malonesne persona. Nors, lygi šiol nepavyko to įgyvendinti. Tačiau aš taip lengvai nepasiduodu. Štai sėdžiu dabar alkana sau ir ryžtingai rašau ir nė velnio nesiruošiu eiti pavalgyt (kai pagalvoji sunku tiems storiems žmonėms…). Ir apskritai, šį kart man pavyks, nusispjauti man į visų skeptiškai nusiteikusių žmonių nuomonę (nors drasiai ją galite reikšti, man tik bus smagiau, kai pasiekusi savo galėsiu iš jūsų pasišaipyti). O kai pavyks nusipirksiu suknelę. Jau senai noriu suknelės.

Palinkėkit man sėkmės. Bet galit ir nelinkėt

.

Jaučiuosi gerai. Jaučiuosi rami. Ir laiminga. Nors ir neturiu dėl ko džiaugtis.

Geriau kavos. Nesvietikai stiprios ir saldžios. Pradėjo skaudėti kepenis. Pasidariau dar vieną puodelį.

Vidury mokyklos stovėjau apsikabinusi su žmogumi kurio nekenčiu ir net nebandžiau išsilaisvinti. Neužėjo man joks meilės priepuolis ir neištiko baisi nelaimė. Tiesiog stovėjau.

Mane pykina nuo to ką valgiau ir nuo nedavalgymo, tačiau man nusispjauti.

Negaliu pajudėti. Per daug maudžia kepenis.

Tamsiame ir niūriame kambaryje tylutėliai skamba senas rokas.

Niekas man nerašo ir niekam aš neįdomi.

Man bloga.

Ir vis dėl to šiandien yra gera diena. Rami diena.

Beveik kiekvieną vakarą nueinu miegoti su ta mintimi, kad šiandiena buvo paskutinė diena, kuomet aš nebuvau savo svajonių Aš. Kiekvieną vakarą pasižadu, kad nuo rytojaus pasikeisiu ir kiekvieną rytą tą pamirštu, o prisiminusi vakare save dėl to graužiu. Neretai matau save kaip ydingą ir su daugybę trūkumų, tačiau kiekvieną kart man pritrūksta valios ištaisyti juos. Greičiausiai per daug su savimi susigyvenau, kad sugebėčiau greitai pasikeisti. O gal man ir nereikėtų keistis, kiekvienas esame toks, koks esame. Tačiau man tai ne visuomet patinka. Matydama savo idealus- tvirtus, ryžtingus, veikiančius ir viską įveikiančius žmones- pradedu bjaurėtis savo klajonėmis, pagundomis, valios trūkumu.Galbūt man to reikia, kad atrasčiau tikrąjį savąjį Aš, tačiau tokie klajojimai baugina ir neretai atrodo, kad pasiklysi. Nežinau ko noriu, todėl nežinau ko siekti, o savo norų niekaip nepavyksta suprasti.

Nežinau ar noriu būti klajoklė. Nežinau ar noriu keistis, tačiau šį vakarą vėl sakau, kad pasikeisiu. Ir nesvarbu, kad ryte tai bus pamiršta.

Jaučiuosi kvaila, liūdna, aplamdyta gyvenimo ir neturiu kam pasipasakoti.

Pastarosiomis dienomis visiškai neturiu laiko, kažkur lekiu, kažkur skubu, nors iš tikrųjų neturiu nei kur eiti, nei kur skubėti. Nerandu laiko sustoti, apmąstyti, viską suvokti. Gal čia netinka žodis neturiu, neleidžiu rasti sau laiko. O šiandien leidau. Nepasakyčiau, kad pasijutau nuo to geriau, atvirkščiai, supratau, kad gyvenimas gali būti išties sukr**tas, kad ir kaip stengčiausi į viską žiūrėti optimistiškai.
Žinot, paauglystė, tai toks metas kuomet tu nesupranti suaugusiųjų, jie nesupranta tavęs ir tu elgiesi idiotiškai, kvailai, ant visų pyksti ir darai klaidas.  Kažkodėl šiandien jaučiuosi taip, tarsi likimas nenori man duoti šio laiko. Aš vaikas, aš dar visiškas vaikas, tuomet kodėl, po velnių, turiu suprasti tą sudėtingą suaugusiųjų pasaulį ir jame dalyvauti? Aš nenoriu, aš to visiškai nenoriu. Tačiau man stinga drąsos pasitraukti. Nors čia turbūt vėl pavartojau ne visai tinkamą žodį. Ne drąsos trūksta, o užčiauptos sąžinės, kuri man neprimindinėtų, kad esu daug skolinga kai kuriems žmonėms ir dėl jų privalau tvirtai stovėti ant kojų. Tačiau aš nenoriu, nenoriu. Aš tenoriu būti kvailas, paikas ir nieko nesuprantantis vaikas. Negi man to negalima? Negi nebegalima?

Kvaila, tiesiog kvaila, niekuomet nemokėjau rašyti, man visuomet geriau sekdavosi kalbėti, o dabar norėdama nors šiek tiek išsilieti privalau rašyti. Pastaroji vasara buvo vienas iš šlykščiausiu mano gyvenimo epizodų kuomet praradau (o gal tik supratau, kad jau senai praradau ir nustojau save įtikinėti, kad taip nėra) daugybę žmonių, kuriuos laikiau savo draugais. Dabar nebeturiu žmogaus su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Gal kas norėtumėte man paskolinti draugą, grąžinčiau, tik gal su kiek išūžta galva , visiškai nuprotėjusi nuo mano bukų sapalionių ir kiaurai permerktą ašarų, tačiau gražinčiau. Tai kaip?

Pilkas Žmogeliukas

Su mažąja sesute turim tokią kvailą tradiciją, artėjant kokiai nors šventei įlįsti į “Polivore” ir sudėlioti drabužius kokiai nors progai. Galbūt tai gan kvailas dalykas, bet man nesvarbu, su sesium visai smagu kurti tas aprangas, lyginti ir vertinti. Turiu visą aplanką, kuriame pilna mūsų kurtų aprangų. Šiandien mažylė (ir visiškai nesvarbu, kad ji jau mano ūgio, o po metelių ir mane praaugs) pareiškė, kad reikia sukurti aprangą rugsėjo pirmajai (jei ji nebūtų priminus, greičiau ryt net būčiau pamiršusi nueiti į mokyklą). Nežinau kodėl, tiesiog nusprendžiau tas savo “kurybas” parodyti viešumai.

Štai keletas “deinių”, su kuriais mielai kulniuočiau į mokyklą ir ne tik

niekur neradau juodos ilties

ight=”537″ />

šitie batai man labai gražūs

šitaip atrodant daugelis manęs neatpažintų, bet tėtis apsidžiaugtų tokiu man nebūdingu mergaitiškumu

šitą kūriau praeitais metais rugsėjo pirmajai

visiškai nenoriu, kad įrašas būtų tik apie rugsėjo pirmą, todėl įmesiu šiaip man patinkančius senesnius derinius

va šitą tai myliu, noriu visų drabužių

o iš šito mielai paimčiau švarką

Prašau labai nepeikti (apie pagrįstą kritiką nekalbu ) tokio kvailo įrašo ir mano nevykusio skonio, puikiai suprantu, kad neesu stilistė, tačiau tkie drabužiai man patinka . O ko nors normalesnio vargu ar būčiau sukurpusi, nes kažko tai labai jau noriu miego.